sustingęs žemės akmeniu riogsau
auginti savo medį baigiau vakar
vėjas makaluoja rudenį žiopsau
laukiu kol lietus išbirs snaigėm
atminčiai renku saulės bučinius
kai po šimtmečio vėl budinsiuos
pasiilgsiu jūros rytmečių vasaros
nuogo lengvumo įsimylėjusio baso
ilgą sapną sapnuoti pasiruošiau
išsirankiojau laimės nuotraukas
susivėriau ant smilgos žemuogių
ir visus širdies meilės dūžius
temsta baigiasi buvęs laikas
būsimas dar su mirtim derisi
mintys tyla žvaigždynai gęsta
viskas kas mano ir aš trinasi
kai bus vieniša divai kai verks ji
atsibusiu trumpam lokio šokiui
būgno garso raminančiai dainai
kol širdis divos vėl šypsosis
tykiai būsiu akmeniu sargu
senas medžio šaknis saugot
apkabinęs mylimą angelą baltą
savo veido naujo lauksiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą