jom fom fom y ne žyt
pasakytų man dėdė
įkvėpęs rytinį dūmą
ir pamerkęs ankstyvą rytą
rytinis pusryčių kvapas
aliuminio arbatinio kakavos
krosnies ugnies pašvaistės
apšvietusios močiutės žandą
bočiaus aprūkęs porcigaras
dantukas burnoj vienvaldis
peiliukas pasauly aštriausias
ir šypsena raukšlėtam veide
vaikystės atminties paveikslas
sušildo sužvarbusią sielą
suklupus pakelia eiti
jaučiant juos aplinkui
visi artimieji anapus
mūsų gyvenimą saugo
ramina mintim paklydus
ir pasitiks mus iš šiapus
1 komentaras:
"dantukas burnoj vienvaldis" - gražiai įformina senatvę :) Ir lyg užsuka laiko karuselėje. Juk tokį pat vienvaldį turime ir vaikystėje :))
Rašyti komentarą