rikiuoju savo realybės dalelytes
bešeimininkėj snaudulio mozaikoj
nors sapno durys jau atidarytos
dėlioju dievo rytui norų eilę
esu tarsi rytinis baltas rūkas
kuris rasų skaidriais lašais pavirsta
esu tarsi aušros žvejys atsiųstas
surinkti sapno nertą tinklą
rikiuoju ir naujas mintis likimo
jos sulipins prabudus naują dieną
jos bus manųjų žodžių įsčios
jos taps manąja realybe
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą