NEMIGA

nesuprastas jaučiuosi pats savęs
tarsi skaityčiau naują knygą
kalba pirmykštės prigimties
kuri vertėjo rankų neregėjo

nebepažįstu atspindžio lange
lyg ir tas pats bet lyg pasenęs
atrodo vakar dvidešimt buvau
o žvelgia raukšlėm puoštas veidas

stop stop kodėl dabar aš taip
tai tik akimirksnio momentas
kai draugė nemiga šalia
mintis patamsinus be saiko

tad laukiu ryto prabangos
ateinančios dienos laukimo
gardžios karštos kvapnios kavos
ir norų prabudimo

tada vėl savas sau esu
šypsausi net šešėliui
su nemiga derėsiuos vakarais
kol ji norės jau miego