APKABINKIM SAVUS

baltas karys pakėlus akis
ant kalno didybė senolių
įkopus aukštyn rami širdis 
išsaugota liko tėvynė

einant ramiai pro laiko vartus
nulenkiu galvą protėvių vėlėm
sustojus dienoj apkabinkim savus
kad nelaukt naujo gyvasčio vėjo