gyvenimo kemsynuos nebepadeda
nei rudeniniai batai nei kepurė
suplyšo draiskalais apsiaustas
voratinkliuose mintys jau įklimpo
lietus vis nesiliauja pliaupęs
per potvynius jau kelio nesimato
ir dangui tarsi nusibodo būti baltu
lyg būtų pilkumai sutvertas
nusiimu kepurę rudeniniui lietui
basom nebebijau klampot be batų
gyvenimo apsiaustas tegul šildo
kitus labiau nei aš sušalus
pabos ir rudeniui pilkumo natos
mintis išlaisvins vėjas prašalaitis
išdžius kemsynai nuo karštos arbatos
o aš šypsosiuos rudeniui sutvertas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą