nesibaigiančioj dainoj be muzikos
manyje dievo žodžių viesulas
garsas prie garso į vardą senąjį
naujam mano gimusiam viešpačiui
gerai kad spėjau prieš mirdamas
prieš nakties pasiduodamas sapnui
susitarti su savuoju budeliu
kad naujam man pritartų
noriu nuo pirmojo oro gurkšnio aš
skubėt savo dalis susirankioti
prabudint iškart savo širdį
ir jos dieviškos meilės tašką
nuo pirmo pirmučiausio žvilgsnio
dievo antspaudą noriu išryškinti
viso gyvasčio paryčių šešėliuose
tikrą pažinti save be išgąsčio
lūpom atsivėrus lyg meilės bučiniui
gimdyt raides pradedu drąsiai
dievo minčių nesibaigiantį viesulą
laikas belaikėn erdvėn išlaisvinti
viskas staiga stikliniais tampama
nelieka melo paslapčių laiko tako
viskas pradeda birt į vientisą
mano skaidrią sielos krištolo taurę
meldžiuos visom likusiom raidėmis
vien šviesos sau prašydamas tyliai
nežinau kas esu ir ko reikia dar
bet kūrėju jau savo pasitikiu
nes žinau kad nieko be reikalo
nedalino man nei aplinkiniams
visas pasaulis manyje tik antspaudas
dieviškų minčių viesulo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą