
Prieš daugel daugel amžių
Žalioj senosios Žemės praeity
Pušelei baltą skarą rezgė
Vorelis mažas kopų apsupty
Staiga laikai atėjo žiaurūs
Užslinko amžinai šalta žiema
Ledynai atšliaužė atšiaurūs
Ir dingo Žemės žaluma visa
Pušis nuskuto ledo peiliai
Pabiro gelsvos ašaros sakų
Vorelį lašas apkabino meiliai
Kartu su spygliuku žaliu
Pavirto tas sakų lašelis
Tyruoju gintaru gelsvu
Kartu nešioja ir vorelį
Sustingusį šaly sapnų
Galbūt jisai gelsvam pasauly
Svajoja vėl išvyst žalias pušis
O gal per amžius jau suprato
Kokia tikroji jo žiauri lemtis
Tik jau tikriausiai jis nežino
Kad jis ir jo gelsvi namai
Senai žmonių dvasias dabina
Ir myli jį net dievo angelai
Kiek dar užtruks vorelio sapnas
Jo gintaro skaidriuos namuos
Težino tik rūstusis laiko ratas
Ir bangos sūrios jūros mylimos
1 komentaras:
Mėgstamiausias... Tik pataisyk "šaly" :)
Rašyti komentarą