SVEČIAS

beldimas į duris

žiūriu pro langą

sulijęs šlapias

plunksnomis sulipęs

ten angelas nuliūdęs mano

duris atidarau

įsivedu į vidų

arbatos liepžiedžių darau

kuo išdžiovinti plunksnas

ieškau pasimetęs

arbatą geriant

išdrįstu paklaust

kodėl ant žemės jis

dangaus žmogus

sulijęs liūdnas visas šlapias

jis pažvelgia man į akis

susišukuoja plunksnas

išeina pro duris
išsiskleidžia sparnus
ir žodžio nepasakęs kyla

tada širdy aš pajuntu

kad liūdesio nėra

jam gera buvo

grįžti į namus

kur siela rimo ir sušilo