suvokti bandau kam jų reikia
tiek daug tamsoje besaikėj
erdvėj visatos juodskliautėj
kiekviena jų ten juk saulė
apie jas žemės sukas sesės
kuo akys plačiau atsimerkia
didėja žvaigždynų gretos
kam daug tiek jų duota regėti
kieno jos rankomis sėtos
vienos man pakanka saulės
jos šildančios gyvastį meilės
akis nuo žvaigždžių užmerkiu
lieku vienas visiškai menkas
beribiam tamsiam horizonte
tuščias niekas nepamatuotas
aidas dievo minties iš tolo
slaptažodį sušnabžda rojaus
gimsta jausmas skrydžio beribio
visagalio belaikio buvimo
minčiai plečiantis augant sielai
žvaigždės tampu bręstanti sėkla
imu jausti kas buvo šešėly
ir žinot kas esu jūros vėjui
ką matau danguje žvaigždėtam
ką žinau kas už jo padėta
kas po kojom žaliuoja ir žydi
kas many sparnuotas sėdi
plačiai atsimerkiu į dangųšypsaus šviečiančiam angelo veidui
kylu su meile lig saulės
apkabint savo sielos draugės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą