Esė. Neverbalinio bendravimo svarba organizacijoje

Esė. Neverbalinio bendravimo svarba organizacijoje

Pradėdamas rašyti esė apie neverbalinio bendravimo svarbą organizacijoje, pirmiausia noriu akcentuoti pačio bendravimo svarbą žmonijos visuomenės vystymuisi. Informatyvus, pozityvus, savitarpio pagarba pagrįstas bendravimas yra esmė augant ir vystantis pilnavertiškam žmogui, kas yra garantas sveikai ir visavertei tautos visuomeninei visumai. Agresyvus, ribojantis laisves, melu ir išnaudojimu grįstas, netolerantiškas ir žeminantis bendravimas veda prie nesveikos, agresyvios, uždaros visuomenės, kurios bendrame žmonijos kontekste yra tarsi vėžys, nuodijantis aplinkinius sveikus organus. Bendravimas tradiciškai skirstomas į verbalinį, kai informacija perduodama žodžiu ar raštu, ir neverbalinį, kai informacija perduodama be žodžių, kūno kalba, mimika, gestais, balso intonacija ir tembru, apranga, elgesiu, prisilietimais ar net šokiu. Kūno kalbos tyrimų pradininkas Albertas Meribianas (Mehrabian) nustatė, kas daro žmogui poveikį apskritai: apie 7 proc. verbalinė, 38 proc. vokalinė (įskaitant kalbos toną, moduliaciją ir kitus garsus) ir 55 proc. neverbalinė informacija. Antropologo Rėjaus Bedvisterio (Ray Birdwhistell) tyrimai atskleidė, kad asmuo vidutiniškai kalba 10-11 minučių per dieną, o vidutinė sakinio trukmė apie 2,5 sekundes. Jis nustatė, kad galime atpažinti apie 250 000 veido mimikų ir jas patys parodyti. Tyrimais yra nustatyta, kad žmogus nuomonę apie naujai sutiktą asmenį susiformuoja per pirmas 4 minutes.

Analizuojant bendravimo svarbą organizacijoje, matyt, visiems akivaizdu, kad kiekvienos organizacijos veiklos tikslus įmanoma greitai, efektyviai, inovatyviai ir rezultatyviai pasiekti tik gero informacijos perdavimo dėka, kai yra nuolatiniai ir kokybiški bendravimo ryšiai tarp vadovų ir darbuotojų, tarp darbuotojų ir klientų, tarp įmonės ir visuomenės, tarp vadovų ir akcininkų ar politikų bei įvairių kontroliuojančių institucijų.

Kaip minėjau anksčiau, kad bendravimas yra ypač svarbus organizacijos veiklos rezultatams, tai neverbalinis bendravimas, kaip didžiausią įtaką darantis bendravimo kokybei, yra svarbiausias. Manau, kad nuo pat žmonijos formavimosi pradžios prasidėjęs mūsų emocinio vidinio nusiteikimo, minčių, norų, ketinimų, jausmų perteikimas kūnu, vyksta ir kasdieniniame darbiniame bendravime, todėl tai labai svarbu, ypač vadovams, atsakingiems už kolektyvo bendrą darbingą atmosferą, darbuotojų motyvaciją ir kūrybinę aplinką bei santykius su steigėjais bei kitais išoriniais, įmonei svarbiais partneriais ar kontroliuojančiomis institucijomis.

Prieš analizuojant konkrečius, mano manymu, svarbiausius neverbalinio bendravimo aspektus įstaigos viduje, noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kad visos neverbalinės  informacijos, o tiksliau emocijų, mainai vyksta mūsų akimis neregimame žmogaus energetiniame pasaulyje. Aktyvėja tyrimai apie žmogaus energinius ryšius su aplinka, su gamta, su žmonėmis. Manau, kad senųjų gamtatikių tautų žiniuonys buvo patys geriausi energinių mainų tarp žmonių žinovai. Analizuojant jų paliktas patirtis įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, susiformuoja jutimas, kad pirmiausia mes turėtume rūpintis savo dvasine ramybe, savo švaria energetika, nesavanaudišku požiūriu į gamtą ir žmogų, atsakingu ir pagarbiu santykiu į save. Turėtų žmogaus emocijose įsivyrauti harmonija ir ramus, vertybėmis paremtas, besąlyginis grožio, tiesos ir meilės pagrindais paremtas bendravimas.

Dažnai mūsų aplinkoje esantys žmonės pasako, kad kai kuriais atvejais, su kai kuriais konkrečiais žmonėmis jiems tiesiog nesutampa biolaukai. Juk būna, kai susitikus žmogų norisi kuo greičiau nutraukti su juo bendravimą, nes jaučiasi diskomfortas, erzelis, negatyvumas, o kitais atvejais, sutikus žmogų, jautiesi saugiai, jaukiai, tarsi su juo jau būtum pažįstamas daug metų. Matyt, labiausiai mus ir veikia kitų žmonių emociniai užtaisai ir jų energetinis laukas. Neverbalinė kūno reakcija yra tik instinktyvus mūsų emocijų ir minčių atspindys perteiktas smegenimis mūsų nervinei sistemai.

Pabandysiu paanalizuoti neverbalinio bendravimo niuansus kultūros įstaigoje, nes joje dirbu 16 metų, iš kurių 9 metus jai vadovavau. Pirmiausia noriu akcentuoti, kad kultūros įstaigos vadovas ar darbuotojas atstovauja ne tik savo organizaciją, bet yra ir miesto, krašto ar net šalies vizitinė kortelė, todėl kultūros darbuotojų gebėjimai pozityviai bendrauti yra ypač svarbūs.

Analizuojant savo vadovavimo patirtį, galiu pasakyti, kad nuo vadovo pasisveikinimo, pirmųjų žodžių, šypsenos, rankos paspaudimo ar banalaus paklausimo - "kas geresnio?" - priklauso labai daug. Visiems žinoma, kad kultūros srityje darbo kokybės motyvacijos skatinimas materialinėmis priemonėmis yra minimalus, todėl vadovui kyla ypač didelis iššūkis suformuoti tokią įstaigos darbo atmosferą, kad darbuotojai kokybiškai dirbtų vedini emocinio prisirišimo, moralinių vertybių, draugiško atsakingumo. Manau, kad svarbiausia yra darbuotoją padaryti tarsi įmonės akcininku, kuris jaučia, kad dirba ne tik darbdaviui, bet ir sau. Svarbu, kad darbuotojas visada jaustų palaikymą iš vadovo, kad būtų skatinama rezultato siekiamybė, o neakcentuojama formalusis darbo valandų skaičiavimas, būtina užtikrinti darbuotojams pakankamai erdvės savarankiškumui ir kūrybai. Būna ir situacijų, kai vadovas turi būti reiklus bei operatyviai organizuoti darbą ekstremalioms ar skubioms problemoms spręsti. Tokiais atvejais labai svarbi yra informacijos perdavimo vokalinė dalis, nes mes nuo vaikystės išmokome reaguoti į tėvų griežtesnį balsą, reiklų toną ar susirūpinimo gaidas balse. Vadovas lygiai taip pat kalbėdamas su pavaldiniais atsakingu, aiškiu, reikliu tonu, iškart perteiks situacijos svarbumą ir padidinto atsakingumo į užduotis būtinybę. Labai svarbūs, ypač po sunkių darbo etapų, yra vadovo nuoširdi šypsena, geranoriškas ir draugiškas balsas, padėkos rankų paspaudimai ar draugiškas paplekšnojimas per petį. Visa tai suformuos darbuotojui jausmą, kad jo darbas yra įvertintas ir, kad jis yra reikalingas įstaigai, o vadovas yra jo kolega, o ne viršininkas.

Būna situacijų ir atvirkštinių, kai vadovas savo neverbaliniu bendravimu sukuria psichologinio nesaugumo, nepasitikėjimo atmosferą. Vadovas turėtų visada vengti kalbėti su darbuotojais paskubomis, nepatenkintu tonu, nuolat kažko ieškant ant stalo ar naršant kompiuteriu, nežiūrint į darbuotoją. Visa tai išduoda vadovo nežinojimą, baimes ir neužtikrintumą pateikiama informacija, kas darbuotojui suteikia abejones informacijos ar nurodymų nauda bei veiksmingumu.

Kultūros įstaigoje reiktų atkreipti dėmesį ir į darbuotojų aprangą, nes ši įstaiga turėtų nuo pirmų akimirkų, žmogui į ją įėjus, sudaryti įspūdį, kad ji yra atvira, draugiška, rami ir kompetetinga. Todėl darbuotojai turėtų dėvėti neiššaukiančius, elegantiškus ir ne per griežtus rūbus, kurie juos ne varžytų, o atspindėtų jų kūrybines individualybes. Spalvos turėtų būti šiltos, raminančios, natūralios.

Apie neverbalinį bendravimą būtų galima diskutuoti labai daug, nes kiekviena žmogaus gyvenimo situacija iššaukia jame daug minčių, o mintis retransliuoja nevizualiai mūsų energetika, vizualiai mūsų kūno neverbalinė kalba. Manau, kad yra keli universalūs neverbalinio bendravimo veiksmai, kurie visada padės geriau bendrauti. Pirmiausia - šypsena. Juk sakoma, kad niekada tau kitas žmogus nenusišypsos, jei tu jam nenusišypsosi, todėl negailėkime šypsenų kiekvienam sutiktam žmogui ir pamatysite kiek daug aplink jus padaugės besišypsančių. Antra - manau, kad kiekvieną sutiktą žmogų reikia sutikti be išankstinio nusistatymo, su mintimi, kad jis kažkuo yra už tave geresnis, o išlydėti su padėka, kaip mokytoją, nes kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus kitam žmogui palieka didesnę ar mažesnę pamoką ar patirtį. Pasitinkant žmogų, reikia atsakingai, saugant jo intymią aplinką, atvirai žiūrint į akis, su šypsena nuoširdžiai pasisveikinti. Palydint žmogų, reikia jam padėkoti, linktelti galvą ir su nuoširdžia draugiška intonacija palinkėti visokeriopos sėkmės ar pasakyti - "sudiev". Trečia - bendraujant labai svarbu nedemonstruoti užsidarymo ir nedėmesingumo, nedairytis aplink, nesusikryžiuoti rankų ir kojų, nedaryti kitų nesąmoningų veiksmų - piešimo, rašiklio kramtymo ar pan.  Reikia sudaryti įdėmaus klausytojo įspūdį, linktelti galva pritariant, atvirai žiūrėti pasakotojui į akis, įterpiant kelis tikslinančius klausimus. Tuomet pamatysite, kad žmogus išeis su palengvėjimo šypsena veide, o jo atmintyje jūs liksite visam laikui kaip geras žmogus. Klausytis reikia nuoširdžiai, net jei ir neįdomu, nes kartais paaukojus sąlyginai mažai laiko išklausymui, jūs visam gyvenimui įgysite lojalų darbuotoją, patikimą partnerį ar gerą kolegą. Kai tave laiko atviru ir geru bei sąžiningu, tai ir su tavimi elgsis atvirai, gerai ir sąžiningai.

Baigdamas šią savo esė, noriu akcentuoti būtinybę mokytis neverbalinio bendravimo lygiai taip pat, kaip mokomės kalbėti ar taisyklingai rašyti. Žinodami neverbalinio bendravimo reikšmę, turėtume skatinti jo mokymąsi nuo pat pirmųjų žmogaus sąmoningų dienų, kai prasideda formalusis jo mokymas švietimo sistemoje. Akivaizdu, kad žmogus, įvaldęs neverbalinio bendravimo įgūdžius, yra žymiai pranašesnis prieš to nemokantį, yra labiau apsaugotas nuo manipuliavimo ir melo, gali greičiau pasiekti savo norų realizavimo ir produktyviau dirbti, tuo kurdamas geresnę gyvenimo aplinką ir sau, ir visuomenei. Mano giliu įsitikinimu, neverbalinio ir vokalinio bendravimo pamokos turėtų būti privalomos vaikų ugdymo programose, kas užtikrintų efektyvesnio bendravimo lygio augimą ateityje.

Šypsokitės ir jums bus atsakyta šypsena.

Nerijus Stasiulis

Vydmantai, 2014-03-06, 23 val. 05 min.