REFLEKSIJA. MANO ASMENINIAME GYVENIME PATIRTI STRESAI IR JO ĮVEIKIMO PRIEMONĖS

REFLEKSIJA. MANO ASMENINIAME GYVENIME PATIRTI STRESAI IR JO ĮVEIKIMO PRIEMONĖS

Pirmiausia norėčiau sąžiningai pasidžiaugti paskutiniuoju, einamuoju stresu - trečią kart mano gyvenime bandomu įgyti specialybės diplomu. Prisiminus visas patirtis prieš tai, manau, kad geriausias stresų įveikimo modelis yra  – streso priežasties naikinimas, susikaupimas,  savikontrolė, streso pažinimas, pasitikėjimas savo ir aplinkos suteiktomis galimybėmis streso priežastingumo įveikimui bei žinojimas, kad ne tiek svarbu, ką darai, kiek svarbu, kaip tą darai, kad svarbu viską daryti su meile, pozityviu požiūriu į kitą žmogų ir sąžiningu amžinųjų vertybių puoselėjimu.

Dabar pabandysiu inventorizuoti savo gyvenimo esminius stresus ir paanalizuoti, kaip man pavyko ar nepavyko juos įveikti.

VAIKYSTĖS IR PAAUGLYSTĖS STRESAS. Esu gimęs kaimo vietovės vienkiemyje ir visą savo vaikystę praleidau gamtos apsuptyje, auklėjamas tėvų ir senelių, aktyviai bendraujant tik su metais jaunesne seserimi ir netoli gyvenusiais pusbroliais. Persikėlus gyventi į Palangą, aš susidūriau su pirmuoju savo gyvenimo socialiniu stresu - miesto kiemo vaikų bendruomenės elgesys. Labai daug detalių iš to laikmečio nepamenu. Tik iš tėvų pasakojimų žinau, kad pirmaisiais metais tiek daugiabučių kieme, tiek darželyje, tiek pradinėse klasėse būta įvairių situacijų, kurios galimos įvardinti kaip stresai, atsiradę dėl skirtingų bendravimo įpročių, elgsenos veiksmų, gyvenimo ritmo, išugdytų vertybių. Daugiau ar mažiau šie skirtumai buvo juntami ir paauglystės metais, kai aštrėjo bendraamžių konkurencija, lyderiavimo kovos paauglių bendruomenėje, pradėjo aštrėti turtiniai ir vertybiniai skirtumai. Manau, kad vaikystėje susiformavę pradiniai vertybiniai ir bendravimo principai turės įtakos visą gyvenimą.

SPRENDIMAS. Žvelgiant atgal į savo vaikystę ir paauglystę, galiu teigti, kad šį stresą esu įveikęs dar paauglystėje. Didžiausią indėlį šio streso įveikimui padarė aktyvus sportas, geri mokslo rezultatai, aktyvus visuomeninis dalyvavimas ir darbas vasaros atostogų metu. Sportuojant futbolą ir krepšinį susiformavo bendraminčių grupės, kurios tapo pagrindas ilgalaikių draugysčių, bokso ir karatė treniruotės išugdė pasitikėjimą savimi ir gebėjimus apsiginti ir apginti kitus, o aplinkai suformavo tvirto, mokančio apsiginti žmogaus įvaizdį. Aktyviai sportuojant stengiausi maksimaliai gerai mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame mokyklos ir miesto gyvenime. Maksimaliai įmanomai geriausių rezultatų siekimas, susiformavęs paauglystėje, tapo mano gyvenimo vertybine konstanta visose gyvenimo srityse. Vieną didžiausią paauglių patiriamą stresą tiek mano paauglystės laikotarpiu, tiek dabartinių paauglių – turtinę diskriminaciją ir reakcijas į materialinio turėjimo galimybes, padėjo įveikti ankstyvas savarankiškų pajamų uždarbis. Nuo 14 metų, kiekvienų mokslo metų vasaros atostogų metu, savo tėčio dėka, dirbau sunkius  statybinių konstrukcijų montavimo darbus. Per keturias vasaras įgijau didelę patirtį komandiniame darbe, iš savo tėčio – montuotojų brigadininko, išmokau strateginio, efektyvaus, atsakingo ir teisingo vadovavimo principų, kurių pagrindas buvo kokybiškas ir pareigingas prisiimtos atsakomybės vykdymas bei pagarba žmogui, neatsižvelgiant į jo socialinį statusą ar gebėjimus. Įgijau profesinius įgūdžius, fiziškai ir psichologiškai sustiprėjau ir net gavau oficialią montuotojo – aukštalipio II kategoriją. Nors niekada nesusvarbinu turto, kaip savaime vertingo dalyko, bet savarankiškai uždirbtų lėšų turėjimas paauglystėje, manau, automatiškai eliminavo kai kurias galimas stresines bendraamžių santykių įtampas, o kartu su sporto pasiekimais, gerais mokslo rezultatais, savarankiškumu, visuomeniniu aktyvumu suformavo mokyklos bendruomenės požiūrį, kuris lėmė vyresnėse klasėse jutimą, kad mokykla - antrieji namai. Man pačiam visa tai suteikė ankstyvas progas išbandyti lyderiavimo ir vadovavimo patirčių, asmeninių kūrybinių idėjų realizavimo, rezultatų džiaugsmus ir nusivylimus, scenos ir savęs pristatymo žiūrovams pojūčius ir pasekmes. Vaikystėje ir paauglystėje įgytos patirtys suformavo ir toliau formuoja mano asmeninį ir profesinį gyvenimą.

JAUNYSTĖS STRESAI. PROFESINIS. Man, kaip ir, matyt, daugeliui jaunuolių, baigus vidurinę mokyklą, iškyla vienas didžiausių klausimų – o kas toliau? Gal karo tarnyba, gal mokslai, gal darbas...? Kam viso to reikia? Kokia prasmė? Tuo metu susiklosčius aplinkybėms įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Smagiai ir nerūpestingai pasidžiaugus pirmais studijų metais, ir, antro kurso viduryje susimąsčius apie savo realius norus profesinėje ateityje, priėmiau vieną sunkiausių sprendimų, kuris sukėlė daug streso tiek man, tiek mano artimiesiems. Aš nusprendžiau mesti mokslus, nes pajutau, kad būsima statybininko inžinieriaus specialybė manęs visiškai nedomina. Gal sprendimui įtakos turėjo, kad statybininko duonos jau buvau pakankamai ragavęs paauglystėje, gal, kaip vėliau supratau, jutau trauką kūrybiniam procesui. Bet kokiu atveju sprendimas buvo priimtas. Tada prasidėjo vienas didžiausių stresų – savo profesinio kelio ieškojimas. Nedetalizuosiu po to sekusių poros metų įvairiausių sunkių momentų, didesnių ar mažesnių stresų, tiesiog reziumuosiu, kad finale grįžau į Palangą ir pradėjau aktyviai dirbti kultūros srityje, kurioje dirbu ir iki šiol jau 17 metų. Teko organizuoti įvairiausius kultūrinius projektus, susipažinti su įdomiais kūrėjais bei realizuoti nemažai savo asmeninių idėjų. Teko nemažai metų užimti vadovaujančias pareigas ir būti atsakingam už mieto įvaizdžio formavimą, o praėjusiais metais, vadovaujant projektui „Palanga –Lietuvos kultūros sostinė 2013“, teko misija - organizuoti nacionalinės kultūros reprezentavimą.

SPRENDIMAS. Praėjus nemažai laiko, galiu teigti, kad profesinio kelio paieškos stresas yra nuolatinis procesas. Jį geriausia įveikia požiūris, kad nesvarbu ką darai, kad svarbu viską daryti maksimaliai įmanomai geriausiu būdu ir su meile bei niekada nesigailėti to, ko negali pakeisti. Man priimtinas vienos Carloso Castanedos knygos teiginys, kad kelių yra milijonai ir tik keli jų turi širdį. Svarbu drąsiai eiti širdies keliu ir būti savo gyvenimo kariu. Svarbu nuolatinė saviugda, klaidų analizė ir jų taisymas, ryžtas kūrybinių idėjų realizavimui, greitų sprendimų atsakomybės nevengimas bei teisingas santykis su visais žmonėmis bet kokiuose profesiniuose ar asmeniniuose santykiuose. Kūrybinių idėjų ir jų realizavimo konkurencinėje terpėje, man (be jokio profesinio išsilavinimo) natūraliai pradžioje gavosi nuolat stengtis, nuolat būti geriausiu, originaliausiu ir kitokiu „–iausiu“. Su laiku supratau, kad kultūriniame pasaulyje, konkurencija yra tik dėl idėjų ir individualių, inovatyvių jų realizavimo galimybių bei įgyvendinimo greičio visumos. Individualus kūrėjas įdomus pasauliui tik tada, kai jis nesidairo į kitus, kai nesistengia lygiuotis ir kitokiais būdais lenktyniauti su kitais kūrėjais. Kūryba nėra lenktynės. Perpratus esminius principus, pavyko rasti profesinę nišą tiek kaip kultūros projektų vadybininkui, tiek kaip renginių vedančiajam. Kalbant apie kultūrininkų ar scenos žmonių streso įveikimo būdus, noriu prisipažinti, kad man tekę stresus bandyti įveikti ir bloguoju būdu - vartojant mažesnius ar didesnius kiekius alkoholio. Nesigilinant į smulkmenas, tokio streso slopinimo neigiamos pasekmės tiek sveikatai, tiek psichikai, tiek bendravimui su artimaisiais, tiek formuojant visuomeninę opiniją yra puikiai visiems žinomos, jas teko patirti ir man. Vienintelis tokio streso slopinimo būdas - nepaversti šio proceso dar didesniu stresu – saikingas alkoholio vartojimas, jo nevartoti kaip antistreso priemonę, o geriausiai visai jo atsisakyti. Šiame fronte aktyviai kovoju jau trečius metus. Tam tikrų rezultatų pasiekiau ir stengiuosi alkoholį visai išbraukti iš savo gyvenimo meniu. Ieškant alternatyvų, įveikiant kūrybinius ar masinių bei atsakingų renginių organizacinius stresus, netikėtai man pačiam, atsirado poezija.  Tiesa yra sakoma, kad nebūna ilgai tuštumos ir, kad kas ieško, tas randa. Eilėraščių kūrimas, eilėdaros galvosūkiai, žodžių reikšmių interpretacijos, jų skambesio paieškos tapo geriausiu nusiraminimo ir stresų valdymo būdu. Juokaudamas sakau, kad poezija man – tarsi minčių defragmentacija. Reziumuojant noriu pasikartoti, kad svarbiausia jaunam žmogui susivokti savo noruose ir ketinimuose, suvokti, kad viskas yra jo valioje bei ryžte veikti, kad reikia klaidas laikyti savo didžiausiomis mokytojomis ir operatyviai iš jų mokytis, kad reikia eiti kūrybos keliu ir su meile sau, kitam, Tėvynei, Žemei, Visatai. Tada viskas bumerango principu sugrįš atgal  ir keleriopai gausiau.

(Ohoho :) , Pradėjus inventorizaciją savo stresų tuoj visą autobiografiją parašysiu)

DVASINGUMO STRESAS. Čia vėl nepapasakosiu kažko neįprasto. Manau, kiekvienas iš žmonių susiduria su dvasinio kelio paieškos stresu. Pradedant tuo momentu, kai dar vaikas supranti, kad esi mirtingas ir, kad negyvensi amžinai šiame pasaulyje, kai suvoki, kad be mūsų sąmoningos valios esame gimę ir mirsime. Tada iškyla egzistenciniai klausimai – kas aš? Kam viso to reikia? Kas to žaidimo teisėjai ir kūrėjai? Nesiplėtojant galiu tik pasakyti, kad perskaičiau visą įmanomą informaciją apie daugumą pasaulių tikėjimų ir dvasinių mokymų, kad lankiausi įvairių religijų bažnyčiose ir stebėjau jų ritualus. Dvasinis ieškojimas yra nuolatinis, todėl galiu tik konstatuoti šios akimirkos savo išvadas ir pamąstymus. Manau, kad esu pakankamai ramus ir paniškai nebestresuoju dėl savo nežinojimo. Kuo daugiau skaitau įvairiausius šaltinius, tuo labiau įsitikinu nesenai girdėto Dalai Lamos pasakymų, kad visos pasaulio religijos savo esme yra vienodos. Jas visas jungia meilė. Esu sufizmo ir gamtatikių šalininkas. Tikėjimas, kad esame dalis didelės visuotinos jėgos, kad galime savo valia ugdytis savo dvasinę galią, kad esame labiau energiniai, o ne materiniai, kad mirtis nėra pabaiga, o tik keitėja ir nauja pradžia, suteikia ramesnį požiūrį į visas gyvenimo situacijas bei amortizuoja visų stresų neigiamas pasekmes. Net atvirkščiai – neigiamą stresą paverčia pozityviu ir skatina tobulėjimą.

Pabaigai noriu pasidžiaugti atsiradusia galimybe sustoti ir, vykstant dirbti į Sartų lenktynes patirti kūrybinių stresų, mintimis paanalizuoti save. Jaučiuosi labai gerai. Šiuo metu galvoju, kad tokių refleksijų rašymą reiks bandyti pratęsti, nes jaučiu, kad tai puiki streso įveikimo priemonė, savianalizės būdas ir puikus kūrybos veiksmas.

Nerijus Stasiulis
2014.01.31, Traukinys Klaipėda - Vilnius