šimtai rasos lašų aušros
įkalinti voratinklių raizgynuos
žiūriu į juos žemai lenkiuos
rytinės vasaros grožybėms
šilta dar iš nakties ranka
paglosto žolę prabudimo
karolius veria neskuba
ir sesę auksakasę jais dabina
šimtai rasos lašų gaivos
pagirdė sielą atgaivino
pirmu žingsniu basos dienos
viltim su meile apkabino
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą