esu kasdien pūgoj baltesnis
plaukuose laiko snaigėm žiluma
pasaulio išmintis sustingus snaudžia
pasėtos meilės sėklos vėl sapne
esu nors bangos jūros šaltos
visą mane sustingdo kūno nėr
išsitaškau aistras į smėlio krantą
su vėju nuogas vis neriu gilyn
esu tyloj sau vienas niekam
nereikia pasakos tiesa pabodo
dar ilsis dievas pusnyse puriose
nutilusių jis pasiilgo irgi nuogas
esu šešėlis pilkas vėl bevardis
pats sau visur ir paskutiniam skrydžiui
praskolintais sparnais plasnoju
bijau nukristi mirti nebijau
esu dienų daug ir naktų surinkęs
pavargęs jau nors tik pradžia
likau padėti sukti mirštančią visatą
ir rojaus sargui rasti pamestus raktus
esu nors gal jau niekas nebemato
ir jokio skirtumo nei vėjui nei bangom
išsitaškau aš begalybėje gyvatų
ir išsiskaidau jūros pursluose
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą