sustingęs akmeniu pusiau dar žemėj samanom
kas metai vasarom žiemom apaugęs vis storiau
laike regėjimai vaikų supynėse ant ąžuolo šakų
jiems tykiai tylant žylant lydint juos anapus
lietaus lašams čiurlenimu pavirtus šaltiniu pavydžiu
tekėt be formos be krantų be niekieno botago kirčių
sušalt ledu speiguos išsitaškyt pavasariniuose pursluos
rūke ryte užgimus prausti girdyt žemę deimantais rasos
danguj tiek daug jau gimė mirė debesų žvaigždžių
praskriejo virš šimtai sparnų lengvų ir angelų ir paukščių
sustingęs akmeniu stebiu ir atminty bandau susitalpinti visa
vienam vieninteliam prisėdusiam keleiviui atiduoti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą