nostrodamiškai jaučias bemiegės nakties tamsos begalybė
atsimerkt nesinori ryto roletus prarolint dieviškai šviesai
pilkumoj vaizdiniuos apčiuopom neskuba lyg trapumą
subyrantį padvelkiant iškvėpiant sapno likučiais meldžiuos
prasimerkiu ir drąsiai įkvėpęs gimimo savęs pagerbimui
keliuos nusišypsau gėlei kampe kambary o ji man
atidengęs lange šviesėjantį vaizdą pasauliui juokiuos
padėkodamas kaktusas bučiniu švelniai įdūrė
pasirąžau pajusdamas vėl kaip visatos sugrįžta namo
pildos kūnas žvaigždėm begaliniu laiku ir dievų taromatais
pranašystės naktinės išpurto mintis dar negimdžiusias žodžių
laikas žengti atverti duris nostrodamiškam jausmui gyventi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą