SAULĖS RATAS

 

KLEGESYS

klegesys svetimų minčių jausmų žodžių šturmas apsupa

mane rateliu jurgeli meistreli mokink savo vaikus dainuoja

kleketuoja ragina stumdo erzina ir pravardžiuoja vardais

mano manęs iš seniau visais ištartais ir dar tyliais 

pradingo kelias akimirkas riba tarp sapno ir dabarties būties

sugrįžo staiga vėl esatis tik nauja nes nebeaišku kur likau aš

realybės ar sapno pratęsimo serijose laiko šuoliuose labirintuose

savose mintyse ar dievo sapnų raizgynėse žmogui betikslėse

rikteliu kiek gerklė tik sugeba decibelais taškytis besaikiais

esu esu esu nors nežinau nei kas nei kodėl nei koks turėčiau

esu esu esu ir taip gerai jaučiuos ir vis laimingesnis kad nežinau

įnėriau galva žemyn į tą svetimą minčių klegesį ir tai tapo manim

JAUČIU

prabudau ryte dienai naujai būsiu

prabudusiu naujai nei užmigęs

nes prabudau 

įkvėpiau nes buvau iškvėpęs negaliu

iškvėpęs ilgai būti neįkvėpęs

nes mirsiu

gyvenu nes gimiau ir nenumiriau nors

galiu kasdien bet gyvenu

nes irgi galiu

 

pagalvojau vakar kad šiandien būsiu

geresnis nei vakar nes pagalvojau

kad būsiu geresnis

 

myliu ir nesvarbu ar mylimas norėčiau

mylimu būti bet nesvarbu

nes myliu

 

dievui meldžiuosi malda minčių jaučiu

kad girdi mane geras esu

dievas aš jaučiu

NAKTINĖTOJAI

naktinėtojų gaujos mimikrijų parodijų matricoj

donžuanus donkichotus ir nemirtinguosius žaidžia

sumuštinių pamiršti ir kavos rytinės skoniai

ryto aušros dovanos prabudimo maldos malonės

visažinystės spaudos kiosko senolis snaudžiantis

šypteli paklaustas gal galima bilietą į troleibusą rojaus

gal dar nori dievų ir velnių mados žurnalą naujausią

bei liuceferio eilėraščius parašytus angelų plunksnomis

kryžiažodžius nusiperku kolos ir dar kramtomos

prisėdu stotelėj snūsteliu pavasario laukdamas

gyvenimo srautas pralekia laiko greitkeliu

kulverščiais cunamiais gaiveliškais naktinėtojų paradais

VISAŽINYSTĖ

vakaro prietemos paslepia mano šešėlius

dienos atradimų jutimų žingsnių basom

pasivaikščiojant jūros krante susitikus

baltą save iš virš laiko visatos pradžios

gera išgirsti pajausti suprast begalybėj

gebėjimą žodžių malda nutapyti likimo

paveikslą spalvotą beribį laimingo buvimo

savim link savo geresnio savęs sau

prabudus gimus po mirties šviesaus sapno

susikviečiu angelus pusryčiams jaukiai kavai

rytinei maldai ramybės laimės ratui

pradžiai visatos naujos dievo saulei

gera taip tikra be melo tiesai tylint

savaime sujungus širdis meilės tinklui

esybes savas grynas jausti matyti

dėkingas sau tau jam jiems visažinystės

ATSIPRAŠAU

atsiprašau savu savim viskuo jums nesuprantamu

paleiskite mane norėjimuos savuos sapnuos įkalinus

tik veidrodis jūsiškės sielos aš tesu pravalomas

kasdien naujom maldom ryškiau šviesiau ir nepagražintai

dėkoju jums kad esat girdit matot ir paženklinat

savos širdies baltosiom runom meilės dovanas

virš šios esybės virš sapnų virš jūsų mano kabalos

senai sudarę sąjungas sugrįžtam susitaikyt visumai

dings laikas išbyrėjus paskutinei smėlio smilčiai

gyvenimo palaimos jūros kopose beribėje pakrantėje

šypsosimės laimingi susitikę susikibę rankomis

įžiebę kibirkštis širdy iš amžinybės dievo aukuro

SALA

naujai kasdien skaičiuojam mirštantį laiką

išbyrantį smiltim dienos pėdom ženklint

atsekt kad galėtų nedingtų pabėgt neišvengtų

užbaigt skirtą tikslą numirus atgimti  gyventi

mane lyg nedidelę salą beribėj visatoj

aplankot ilgiau ar trumpiau bet paliekat

tolyn jūsų sielos ieškojimų trokšta ir lekia

manoji nurimo širdy sutalpinus kas esam

išvydus visus begalybės dievo paveikslus

išsiterliojus savuosius daug sykių tapius

visi prisiminsit manąją salą ir sklęsit

žemyn iš aukštybių ramybėn į savąją širdį

VARTAI

vartus baltus aukštybių atverti

širdies meilės raktais tegalim

besileidžiančius angelus jūsų ir savo

priimti dvasia išsilaisvinus geba

ramus dvelkia gaivalo vėjas

jiems sklendžiant šešėliai dingsta

girdi siela jų tariamą maldą

nurimkit atėjom jums padėti

PICA

pietų metas susisvarbinimų darbotvarkėje

svarstymo rebusas gyvenimo ingredientų

vakar lyg buvo kompleksiniai nepamenu

užsisakyti picą pabandysiu šiandien

plonu padu dietiškom manifestacijom 

jūros gėrybių vaizdą iliuziniam krantui

gausaus sūrio tirštumo malonumo rūką

paskutinį kasnį nurijus orgazmiškai

šešiasdešimt minučių meilės sau baigėsi

aukščiausiasis atsiuntė lakonišką esemesą

kur tu turiu idėją reik susitikti ir pasitarti

ačiū pica tobulai skani iki kito karto

ĮPRASTAI

įprastas kasdienis bridimas

basom nuogai tyliai drąsiai

įneriant jūron vėjan saulėn

anapus paleidžiant visatą

paskutinį gurkšnį oro burbulais 

dangun skrydžiui begaliniam

nieko te nelieka iš vakar

užsimerkus kūnas ištirpsta 

riboje nebūties būties mirties

išnert įkvėpt dangaus naujai

įprastai išbrist basom nuogai

laimingas saulei šypsnis

NAUJAS SAULĖS RATAS

vasaros smiltimis vėjas žaidžia paslepia

kopų miražuose dievo vardo paslaptį

jūros sūriuos pursluos bangos nešasi

tūkstančių mano visatų gyvasčio atmintį

basas šešėlis saulėlydį gaudo vejasi

laiko kvėpavimo širdies dūžių aidą

akys merkiasi dar vienam nebūties sapnui

labirintų klajonėm naujam saulės ratui

NIEŽULYS

jaučiuos pusiaukelėj nors lyg ir atsinaujinęs

ir žilas atvaizdas ryte nors lyg ir vakar

naujam skambėjime ir žodžiai nors tie patys

tik pašnibždom beveik tyliau nes sau tik

plačiau vis šypsena ir išsausėjo akys

daigais pavasaris ir plunksnos niežti kalasi

rytojus toks lengvai nebesugaunamas

nors vakarykščiais norais surakintas ir įkalintas

plakimas kraujo nešulių gyvybės upėmis

ramybė dūžiais bangomis širdies pajūryje

oda nuoga visa bučiuojama saulėkaitos

basom klūpom maldom šventyklose žvaigždėtose

TEBŪNIE

tebūnie tavo skrydžiai beribiai
tegul sklęsti sparnai nenuilsta
stebuklinga esi siela gimus
aš dėkingas tave pamatęs

tu įkvėpki visą seną visatą
užlaikyki savy pasimėgauk
bet tik nakčiai pasakai sapno
naujus kad žvaigždynus prabudus iškvėpti

dėkui Viešpačiui tavo išminčiui
ir savąjam dėkingas baltąjam
kad prieš tūkstančius gyvasčio ratų
jie nusprendė mums susitikti

pasimelsiu savo širdies bažnyčioj
saulėto kelio tavo kelionėm
pakeleivio vėjo sparnam nenuilsti
Dievo ausies artumo noram

DIEVO ŠYPSENA

ne visada ramybės žvilgsnis gimdo šypseną

o šypsena ne visada ramybės sėja sėklas

dažnai jos ir kartu supynėse jausmų pasisupa

ir meilė šildant širdį visada apsikabinus šypsosi

ne visada tyla yra bereikšmio nieko sesė

o žodžiai ne visad tiesos namai negriūvantys

užmerk akis pradingus esačiai nurimki

sutikus savo aš  pamilk jį dievo šypsenai

AKMENĖTI AR SUŠILTI

speigingoje žvaigždžių naktigonėj visatos

ilgoj kelionėj siela apšarmoja ir sušąla

kietėja lyg akimens plakimas mintys

visa kas buvo šilta tolsta kas ramino

daug kryžkelių pasirinkimų daug prabunda

tikėjimas dūlėja meilės vėjas silpsta

sapnuos girtuokliai bjaurūs nusivylę mintys

apsisprendimo laikas akmenėti ar sušilti

RAMYBĖ

ramybė dvasioj mintys žodžiai žvilgsnis

visatai dievui sau maniau ir sielos dvynei

gerumas šiluma apsikabinus jaukiai

maniau širdis belaikiai širdimi jau tiki 

šypsojos angelai žvaigždynuos kelią

šviesos mirgėjimu paženklino paklydus

atsiprašiau jų per ilgai klajojau vienas

šypsojosi širdis ramybė liko skrydis

PARYŽIUS PALANGOJ

paryžius palangoj prasideda svajonė

prasideda kelionė pasaulio pakrašty

rudens švelnumas šaliku vilnoniu

naktinės gintarų slėpynės pajūry

prancūziškai vėjuotos sielos susiliejo 

pasibučiavime paryžiuj palangoj

BASAS KELIAS

bangomis kartu širdies dūžiais vieningai

virpulingai magiškas vakaras teka

kelios mažos laiko beribio sekundės

šimtmečiais virsta rankoj šildant ranką

brendant sielai basai savo kelio pakrante

pajunti paskui einantį atspindį kantrų

sielos dvynei žemiškų žodžių nereikia

gera eiti kartu nebevienišo kelio pakrante

ATSITIKO

atsitiko ruduo

lietumi į širdį

atsitiko žmogus

maldoms dievui

atsitiko būtis

mirties tikslui

rudens žmogaus būtis

atsitiko

SAULĖS RATAS

saulėkaitoj pražilęs ir nublukęs jūros smėlis mėlis

dangaus tolybės horizonto susiliejęs virš bangų jų

iš dugno nešuliai ir iš legendų ir iš angelų belaikio laiko

saujelėse žmogus beprasmiškai ir laiką ir bangas

saulėlydį palydi ir mirties belaukiant ir iš meilės eilės

rikiuojasi savaime auga smilgom gintaro karoliais klojas

sužvarbusi porelė kopose po meilės virpulingo šokio jokio

nejuto jie tada nei laiko nei kad saulė leidžias jie tik buvo

saulėtekis ateis ant pilkumos tapydamas naujus krantus juos

naujoms poroms susijungimams horizonte debesų bangų

užgimti gyvaščio pagarbintuos smiltelių sūkuriuos baltuos

nauji dievai saulėkaitoj pirmų basų nekantriai laukia

SPALVŲ KARUSELĖ

spalvos auksiniuose rėmuose grožis

frakuoti džentelmenai šypsenų jūra

merginos moterys damos suvenyrai

loterijos aukcionai gyvenimo fokusai

 

pajacas nuogas kardas samurajus

plunksnos išgenėtos angelas verkia

atsikandus laiko gyvenimas vemia

miegot mirt prabust gimt karuselėj

VINTAŽINĖS SKEVELDROS

širdis supjaustyta į tūkstančius 

vintažinių mozaikos gabalėlių 

tiek kartų mirta paralelėj

pamiršus dievo vardą tikrą

sulydytos neuronų tvirtos grandys

prikaustytą laukinį žvėrį šeria 

pasivogtą keitėjos dalgį begalinį

nubukina šio ryto sielagaudei

išnyra iš tvėrėjos skausmo įsčių

skausmingai klykiantis šešėlis

susirenka vintažines skeveldras

ramybei kūną susilydo tvirtą

NEPAMENU

aš nežinau nei kiek nei kam esu

skolingas o gal man kažkas yra

iš vakar praeities ar tūkstančių

gyvenimų apsisukimų nežinau

nepamenu nei vieno veido jokio

vardo nieko nebūties erdvėj

lyg nuogas vaikas pliažo duobėje

bangom sugriovus smėlio pilį

 

tyla tokia palaiminta tuščia

žinojimus palaidojus ir atmintį

jaučiuosi atidavęs viską ir visiems

atgimęs plūst vidun naujajai sielai

NOSTRODAMIŠKAS JAUSMAS

nostrodamiškai jaučias bemiegės nakties tamsos begalybė

atsimerkt nesinori ryto roletus prarolint dieviškai šviesai

pilkumoj vaizdiniuos apčiuopom neskuba lyg trapumą

subyrantį padvelkiant iškvėpiant sapno likučiais meldžiuos

 

prasimerkiu ir drąsiai įkvėpęs gimimo savęs pagerbimui

keliuos nusišypsau gėlei kampe kambary o ji man

atidengęs lange šviesėjantį vaizdą pasauliui  juokiuos

padėkodamas kaktusas bučiniu švelniai įdūrė

 

pasirąžau pajusdamas vėl kaip visatos sugrįžta namo

pildos kūnas žvaigždėm begaliniu laiku ir dievų taromatais

pranašystės naktinės išpurto mintis dar negimdžiusias žodžių

laikas žengti atverti duris nostrodamiškam  jausmui gyventi

ANGELO APSIKABINIMAS

šalia esu

apsikabinimą pajausk

širdies manos plakimą

prisiglaudžiu

ir tyliai sušnabždu į ausį

myliu

NAUJI SPORTBAČIAI

dievas tau davė naujus sportbačius

patogius neslidžius neprašlampančius

kelionių žemėlapius siela renkasi

kur nebuvus kur mintys tirpsta svetimos 

 

širdies kompasas neišduodamas

naujos savo savęs atradimuose

teprašau būt pamalonintas

leist tave sutikt sugrįžtančios

TU IR AŠ

tu ir aš skirtingos upės

šiaurės pietų jūros krantai

tu vaidila ryto saulės tekančios

aš palydžiu ją mirt vakare

tu ir aš du sparnai brolio balto

apkabinusio kalines sielas laike

atspindžiai esam dievo šešėlio

šviesoje pilkumoj tamsoje

tu ir aš atskiros raidės ir knygos

parašytos viens kito kitam nežinia

skaitom jas lyg savąsias sielas

pagimdę save naujai maldoje

tu ir aš dvi visatos dievo

susitikom pamilom ir būsim

upė saulė angelo siela

ir malda dviejų žodžių myliu tave

MYLĖT IŠMOKYK DRĄSIAI

mylėt tave labai prašau išmokyk drąsiai

nurimęs aš nutilęs jau ir pasiruošęs

spalvotoj pievoj angelų būrius sutikti

išimti širdį gintarinę tau padovanoti

 

virš laiko ir erdvės kartu pakilti

išvysti amžinybės skrydžio horizontus

apsikabinti viską kas pačių auginta

apsaugot juos ant dievo kelių pasodinti

mylėt tave prašau man leisti drąsiai

visa sava dvasia laisva iš seno laiko

leisk brolius baltasparnius pasikviesti

palaimint mūsų sielų skrydį šventą

IR VĖL

ir vėl ruduo ir vėl jame aš

ir ta pati plokštelė sukasi lietuj

kaip vieniša kaip liūdna kaip vėjuota

kokia sužvarbus meilėje nešildoma dvasia

 

pasiimu dažus kur vasara pamiršo

susimaišau visus be gailesčio ir ištaškau

dangun ir kiek tik pasiekia širdies teptukas

visoj aplinkui pilkumoj nuspalvinu lašus

 

ir vėl ruduo ir vėl jame aš

nuogas šlapias bangose basom laimingas

spalvotas visas mylimas savęs ir vasaros

nusišypsojo ir ruduo pakeisdamas plokštelę

LAIŠKAS

šis laiškas tylai nebūčiai ir visažinei mirčiai

trim sesėms o gal vienai jų audėjai

likimo laumių juostų

sapnuose

 

rašyt žodžius lengviau nes jie beveidžiai

beširdžiai ir bebaimiai niekieno

tašyti dievo kalvio

runom

 

išmelsti išrašyti žodį noriu vienui vieną

vienintelį auksinėm raidėm

mano atgimimui

myliu

RAMIOS BITĖS

ramios bitės kai gėlės pražysta pavasarį

ramios sielos kai mylimas apsikabinime

gyvenimas vienišas braido žvaigždynuose

retkarčiais dievo arbata vaišinamas

ramios bitės kai medaus avilys sklidinas

ramios sielos kai žmogus žmogui šypsosi

šviežios duonos kepalu dalindamasis

šaltinio vandeniu kelio dulkes surinkdamas

ramios bitės kai ramios sielos vaišinasi

šviežio liepų medaus išminties gyvasčiu

žydėjimas vysta mirštant gyvenimo vasarai

bitės ramios nes gėlės pražysta pavasarį

SOS...

sos... sos... sos... soooskis

sosėtėkt sogungė

ė sosėtėkuom

ŽEMAIČIO RYTMETIS

veidrodis šį ryt šypsosi

ne iš žilo nesiskutusio kūtvėlos

bajerį iš vakar prisiminė dievo

suprato jį tik prabudęs 

 

veidruodis šī rīt šīpsuojuos

ne ėš žėlā neskostā kūtvėlās

bajerī ėš vakar prėsėmėnė dėivā

soprātā anou tėk prabodės

 

SUSTINGĘS AKMENIU

sustingęs akmeniu pusiau dar žemėj samanom

kas metai vasarom žiemom apaugęs vis storiau

laike regėjimai vaikų supynėse ant ąžuolo šakų

jiems tykiai tylant žylant lydint juos anapus

 

lietaus lašams čiurlenimu pavirtus šaltiniu pavydžiu

tekėt be formos be krantų be niekieno botago kirčių

sušalt ledu speiguos išsitaškyt pavasariniuose pursluos

rūke ryte užgimus prausti girdyt žemę deimantais rasos

 

danguj tiek daug jau gimė mirė debesų žvaigždžių

praskriejo virš šimtai sparnų lengvų ir angelų ir paukščių

sustingęs akmeniu stebiu ir atminty bandau susitalpinti visa

vienam vieninteliam prisėdusiam keleiviui atiduoti

SVETĪS

beldėms ī doris

pro longā veizo

solėjės šlaps

plunksnuom solėpės

stuov angēls liūdnas mõna

doris atėdarau

īsėvedo ī vėdo

arbātas leipū padarau

kāp ėšdžiuovintė plunksnas

pasėmētės ėiškau

arbāta geront

išdrīsau ožklaust

kuo ons ont žemės

dongaus žmuogus

solėjės liūdnas vėsas šlaps

ons paveiziejė mon ī akis

sosėšokāva plunksnas

nė žuodī nepasākės

išējė pruo doris

sparnus ėšsiskleidė pakėla

ė tada šėrdī pajutau aš

ka liūdesīs pradingā

ka anām gēra bova

grīžt nomėj

kor dūšė rėma ė sošėla

ESU

esu kasdien pūgoj baltesnis

plaukuose laiko snaigėm žiluma

pasaulio išmintis sustingus snaudžia

pasėtos meilės sėklos vėl sapne

esu nors bangos jūros šaltos 

visą mane sustingdo kūno nėr

išsitaškau aistras į smėlio krantą

su vėju nuogas vis neriu gilyn

esu tyloj sau vienas niekam

nereikia pasakos tiesa pabodo

dar ilsis dievas pusnyse puriose

nutilusių jis pasiilgo irgi nuogas

esu šešėlis pilkas vėl bevardis 

pats sau visur ir paskutiniam skrydžiui

praskolintais sparnais plasnoju

bijau nukristi mirti nebijau

esu dienų daug ir naktų surinkęs

pavargęs jau nors tik pradžia

likau padėti sukti mirštančią visatą

ir rojaus sargui rasti pamestus raktus

 

esu nors gal jau niekas nebemato

ir jokio skirtumo nei vėjui nei bangom

išsitaškau aš begalybėje gyvatų

ir išsiskaidau jūros pursluose

SOGRĪŽT

jauto kāp monėj sogrīžt

teisībė čīsta senū dėivū

kāp atsėbund snaudos

barzdoutas dūšės pruotėvīnā

gėrdo kāp anuos monėj šnabžd

ė  baimės vėsas tėrpst

grīžt  jiegās karī baltā

ė ėšmintis švėntuos tarnīstės

monuosės žēmės kraus

šaknim šakuom ī dongū

švėntū dā lėka vėitū

mūsa šėrdīs anas sauga

jauto kāp monėj sogrīžt

ognėis dvasė nu saulės

stėprībė švėntuos žēmės

ė prābuočiū dūšiū palaima

PIRMOJI DIENA

kas rytą prabudus pagalvok tiktai tai

kad tai tavo pirmoji diena 

gyvenimo viso 

likusio tau

KŪLIO RIUOGSAU

sostingės žēmės kūlio riuogsau    

augintė sāva mēdī baigiau vakar

vies makalou rodėnī žiuopsau

lauko kuol lītus išbėrs snaigiem

 

atminčē rēnko saulės bōčėnius 

ka po šimtā mētū viel bodėnsious

pasėėlgso jūrās rītmečiū vāsaras

plėka lėngvōma īsimīliejosio bāsa

ėlgā sāpnā sapnoutė pasėruošiau

ėšsėronkiuojau lāimės nuotraukas

sosėvieriau ont smėlgas žemuogės

ė vėsus šėrdėis meilės dūžios

 

tėmst bāigas bōvės lāiks

būsėms dā su smērtim dēras

mėslės tėlst žvaigždīnā gėist

vėskas kas mōna ė aš trėnas

 

ka lėks vėina diva ka kriuoks ana

atsėbosio trumpām luokė šuokiou

būgna gārsou spakainē dainā

kol šėrdis divas viel jouksės

tīkē būso kūlio sārgo

senas mēdī šaknis sauguot

apkabėnės mīlimā ongėlā bāltā

sāva veidā nāujė lāukso

SIELOS 2021 PALANGOS BAŽNYČIOJE

https://youtu.be/M-IHHSk-QEg 

AKMENIU RIOGSAU

sustingęs žemės akmeniu riogsau

auginti savo medį baigiau vakar

vėjas makaluoja rudenį žiopsau

laukiu kol lietus išbirs snaigėm

 

atminčiai renku saulės bučinius 

kai po šimtmečio vėl budinsiuos

pasiilgsiu jūros rytmečių vasaros

nuogo lengvumo įsimylėjusio baso

ilgą sapną sapnuoti pasiruošiau

išsirankiojau laimės nuotraukas

susivėriau ant smilgos žemuogių

ir visus širdies meilės dūžius

 

temsta baigiasi buvęs laikas

būsimas dar su mirtim derisi

mintys tyla žvaigždynai gęsta

viskas kas mano ir aš trinasi

 

kai bus vieniša divai kai verks ji

atsibusiu trumpam lokio šokiui

būgno garso raminančiai dainai

kol širdis divos vėl šypsosis 

tykiai būsiu akmeniu sargu

senas medžio šaknis saugot

apkabinęs mylimą angelą baltą

savo veido naujo lauksiu